Išgirdome daug įdomių istorijų apie apynių selekcijos tradicijas Kaune, kur jau seniai bandyta kryžminti vokiškas apynių veisles iš Rytprusių su vietos apyniais, apie nepelnytą apynių auginimo nunykimą Lietuvoje, tarptautinių firmų pastangas šioje srityje ir pastarojo meto bandymus viską atkurti ne tik moksliniame lygyje. Pasak p. Kęstučio, iš pernykščių bandymų ypač gerai pavyko siekiai auginti Lietuvoje naują lenkišką veislę “Marynka“. Na, o savo nanodaryklai išprašėme įsigyti kelis maišėkus “post-eksperimentinių” apynių iš Kauno Fredos, kurių vis dar nepaėmė tai pažadėjusi padaryti kuri tai vaistinė.

Ponas Obelevičius mums padovanojo ir dar savo pirmtako, Vaistinių augalų skyriaus vedėjo dr. Stasio Gudanavičiaus tyrimų dėka 1989 metais išleistą brošiūrą “Apyniai”. Norėtume kelis jos paragrafus pacituoti, gal dar daugiau žmonių susigundys patys auginti apynius ar norės jai atidžiau domėtis.

LTSR laikais sodininkus ragino įtaigūs piešiniai

“Pirmosios rašytinės žinios mūsų gimtąja kalba apie apynius pasirodė labai vėlai (lietuviškais apyniais  prekiauta nuo XVI a. – red. past.) Žymus lietuvių istorikas Simonas Daukantas 1847 m. iš vokiečių kalbos išvertė B. R. GRunardo knygelę apyninkystės klausimu (“Parodijimas kaip apynius auginti pagal naujūjū pritikimū, išguldė Jonas Ragaunis”). Simonas Daukantas stengėsi paskatinti valstiečius auginti apynius ir gauti už spurgus šiek tiek pajamų, nes tais laikais jie turėjo nemažą prekinę vertę. <…>

Apyniai yra daugiamečiai, dvinamiai, vijokliniai, vėjo apdulkinami žoliniai, kanapinių – Canabaceae šeimos augalai. Jų stiebai pagal laikrodžio rodyklę vyniojasi ant atramų iki 7-12 m aukščio. Žydi birželio – rugpjūčio mėnesiais.  Vyriškieji kerai spurgų neužaugina. Moteriškųjų egzempliorių žiedeliai yra kankorėžio pavidalo žiedynuose – spurguose, kruie sukrauti į nusvirusiais kekes. Nedaug mūsų gamtoje taip greitai augančių augalų kaip apyniai – per 120-150 dienų jie užauga 7-12 metrų aukščio, subrandina derlių ir jų stiebai atmiršta.

Apyniai paplitę visame pasaulyje

Apyniai dauginami iš šakniastiebių paruoštais auginiais, šakniastiebiai atpjaunami nuo senų kerų pavasarį. <…> Jie vienoje vietoje gali augti 50 ir daugiau metų, nes jų požeminė dalis ilgaamžė. Norint gauti gerą spurgų derlių, parenkama saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta su giliu podirviniu vandeniu, silpnai rūgščios reakcijos priesmėlio arba lenvo priemolio dirvožemio. <…>

Jauni kereliai sodinami anksti pavasarį vienas nuo kito kas 1,5 – 2 metrai. Kiekvienam kerui kasamos 60 x 60 x 60 cm dydžio duobės, kurios lygiomis dalimis užpildomos pūdinio ir iš duobučių išmesto viršutinio žemės sluoksnio mišiniu. Pasaodinus po 10 – 12 dienų pradeda augti stiebeliai; paaugę tik 50-60 cm, pradeda vyniotis… [I dalies pabaiga]

Rudenį uždera miežio grūdas

Knygos pabaigoje duoklė atiduodama lietuviškai DIY kultūrai – spausdinami pačių skaitytojų atsiųsti „lietuviškų kokteilių“ receptai, tarp kurių yra tikrai neįtikėtinų „liaudies išminties“ perlų…  Na, bet grįžkime prie mūsų alaus. Taigi, ką naujo aš sužinojau iš p. Rinkūnienės rinkinio:

• Pasak padavimo, alus – moterų atradimas. Jos pirmosios (berods Mesopotamijoje – red. past.) pastebėjo, kad laukuose augantys miežiai tinka maistui, tačiau jie kieti ir kartoki. Tuo metu užmerkė grūdus į vandenį. Po kiek laiko miežiai ne tik suminkštėjo, bet ir išleido mažus daigelius, o vanduo tapo saldus. Galbūt vėjas nuo vynuogynų atnešė laukinių mielių, nes vanduo su grūdais aprūgo – tapo alumi, o jo paragavusios moterys lengvai apsvaigo…
• Alaus deivės garbei buvo kuriami himnai; pats žodis „hymn“ šumerų kalba reiškia „alaus receptai“.
• Lietuviai alų darė nuo XI a., o išpopuliarėjo šis gėrimas XVI a.
• Anykščių krašte žinomos naktigonės po sambarių ar sambarvių, kai jaunimas ir naktigoniai pernakt kurendavo laužus, grieždavo smuikais, dainavo, vaišindavosi kiaušiniene, o paryčiais lauže sudegindavo šaukštus.
• Rugsėjo 21 dieną, per šv. Matą - Alaus diena arba Alutinio šventė. Tą dieną mūsų protėviai gamino pirmąjį alų iš naujojo miežių derliaus. Gėrimas buvo aukojamas dievams – apšlaikstomi pirkios langai, durys…
• Apeiginį Alutinio alų vadino „Trejų devynerių“. Jam pagaminti buvo imamos 9 saujos rugių ir kiekviena padalijama į 3 dalis. Tuomet viskas atskirai iškuliama ir sumaišoma su miežiais. Kiekvienas šventės svečias buvo vaišinamas 9 kaušeliais tokio alaus.
• Alaus darymas Lietuvoje – vyrų darbas, paveldėtas iš tėvų; netikėta išimtis – keptinis alus, kurį ir šiandien gamina Rokiškio rajono Jūžintų moterys. Miežinį maltą salyklą reikia išminkyti rėčkoje, suformuoti kepalus ir pašauti į duonkepę krosnį. Pirmas kepalas peržegnojamas ir ženklinamas kryželiu. Šis tirštas, lipnus, nestiprus, lengvai svaiginantis, pagirių nekeliantis „keptas alus“ daromas daugiausia didžiųjų švenčių proga…
• Vėliau bendras alaus darymo, kai baigus sėją kaimynai susidėdavo miežius bendram salyklui ir sumesdavo pinigų apyniams, paprotys prigeso ir bendruomeninę šventę turėjusios šventės virto papras- tomis vaišėmis bei išgertuvėmis (na, šitą mes žinome… – red. past.)

Apie tradicinius Sambarius ir jų paplitimą daugiau galite paskaityti čia – juk jau greitai Šv. Mato metas, kai šiaudines skrybeles padėsime į šoną iki kitų metų…

Taigi, lambikai – tai toks ypatingas alus, kurio mielės yra nei viršutinės, nei žemutinės fermentacijos, o gyvena tik Belgijoje, Senės upės slėnyje ir į alų patenka… per atvirus langus į atviros fermentacijos vonias. Gueuze – tai lambiko porūšis, kuriame sumaišytas brandus (3 metų) ir jaunas (metų) alus, tačiau be vaisių sulčių priedo (tada jis vadintųsi kriek). Galbūt dėl tų atvirų langų ir laisvės, šis alus turėjo ne tik specifinį kitokių mielių kvapą, ir lengvai putą iš apačios daužančius burbuliukus, bet ir obelų, citrusinių vaisių poskonį. Tuo jis buvo panašus į sidrą… tą tikrą prancūzišką sidrą…

Kodėl alus vadinasi „Mort Subite“ arba „Staigi Mirtis“, galite paskaityti čia, ir būtinai pranešime, kai vėl degustacijoje pavyks susidurti su spontaninės fermentacijos alumi.

Galbūt tokia proga, o galbūt šiaip žurnalistas Arūnas Spraunius “Delfio Ringe” polemizuoja apie žmonijos ir alkoholio santykį. Ir kur čia nepolemizuosi, kai naujausias žmonijos išradimas – Šveicarijos ir Ispanijos jaunimo akcijos “Botellon“. Beje, kadaise 1992 m. balandį 961 butelį alaus tik per 1 min. 51 sek. Vilniaus sporto rūmuose išgėrė tuometinės butelonnn… tiksliau fizikų šventės “FIDI – 24″ dalyviai.

Kaune sėkmingai naują ekskursiją “Alaus kelias Kaune” pristatė regiono turizmo informacijos centras, todėl apie tai parašė “Kauno diena“, “15 minučių” ir “Lietuvos rytas“.  Kiek supratome, ekskursiją sudaro apsilankymas “Kauno aluje” įskaitant istorinių fermentacijos talpų Žaliakalnyje apžiūrą, “Avilį” ir dar “Butautų alaus” paragaujama kažin kodėl architektų kavinėje “Antyje”, rūsyje.

Apdainavusi garsiausią Pasvalio aludarį Vilniuje, “Naujienų leidybos” nemokamų laikraščių serija “Mano…” informuoja ir apie alaus naudą moters grožiui. Pasirodo, alų vietoj kosmetikos naudoja Sandra Bulok. Apie tai, kur Europoje rasti alaus SPA, galima paskaityti ir šiame kiek archyviniame straipsnyje.

O štai auksarankis viengungis iš Biržų, pavaizduotas “Panevėžio ryte“, bodisi savo kraštiečių, nes joms labiau patinka ne skulptūros iš valčių, o alus. Tuo tarpu “Lietuvos ryto” priede “Karjera” gražiai aprašytas aludaris profesionalas Iš Panevėžio “Kalnapilio” Ričardas Barakūnas, pasirodo, naujus receptus kuria skambant mėgstamai Mobio ir “Basement Jaxx” muzikai ar pasižiūrėjęs Quentinio Tarantino juostų…

Pasaulio naujienos -  išrastos specialios taurės lageriui, pilzneriui ir kvietiniam alui pateikti. O čia galite susipažinti, kas bus, jei jūs, būdamas krikščioniško koledžo rektorius, sedėdamas valtyje pilsite “Bud Light” tiesiai studentei į burną…

Ir pabaigai – nugirstas pokalbis. “Negali būti tikra šalimi, jei neturi savo avialinijų ir alaus. Futbolo komanda – neblogai, gerai turėti ir kelias branduolines galvutes, bet nuosavas alus – absoliutus minimumas”. Aišku, tokio pokalbio aš nenugirdau. Tai Franko Zappos citata. Vien už tai jis nusipelnė to paminklo Vilniuje.

Daug kur – žiniasklaidoje, internete, bloguose – skaitome apie alų ir aptinkame, kad dažnai daromi klaidingi, netikslūs alaus rūšių apibendrinimai, palyginimai arba dar blogiau – visiškai nesiorientuojama kategorijose ir terminuose.

Gali kilti diskusijų, ką reiškia alaus “rūšys”, ”stiliai” ar “kategorijos”, todėl aiškumo dėlei pabandysim, bent sau patiems, apsibrėžti ką kokiais vardais vadinsim. Be jokios pretenzijos į enciklopedinę teisybę. Susidarydami savo paveikslą, mes labiausiai rėmėmės, ko gero, žymiausio visų laikų alaus aprašytojo Michael Jackson žiniomis ir patirtimi, tačiau net ir Jo nuomonė nebūtinai yra galutinė ir neginčijama.

Paprasčiausia alų yra skirstyti į skanų ir neskanų. Tai vienintelis atvejis, kai dėl klasifikacijos nepasiginčysi. Dar viena paprastesnė klasifikacija – šviesus alus ir tamsus alus – nors čia jau nemažai pagrindo yra subjektyviems objektyvių požymių vertinimams. Iš kart prisimenu istoriją, kaip Suomijoj gėriau vietinės gamybos Indian Pale Ale, kurio pavadinimas lyg ir sufleruotų, kad čia turi būti šviesusis alus, tačiau barmeno buvo rekomenduotas ir įpiltas kaip “dark beer”. Taigi šviesa šviesai nelygu.

Na bet šalin juokus – griebkim jautį už ragų.

Pats bazinis alaus skirstymas yra grindžiamas dar gaminimo metu atsiradusiais skirtumais – pagal fermentacijos pobūdį:

• viršutinės fermentacijos alūs – eliai,
• apatinės fermentacijos – lageriai, ir
• spontaniškos fermentacijos – lambikai.

Gal vadinkim šią klasifikaciją alaus stiliais? Apie pačio fermentacijos proceso skirtumus nekalbėsiu – parašys gal tie, kurie daro tą fermentaciją praktiškai. Tačiau paminėsiu esminius šių stilių bruožus.

Eliai

Eliai tradiciškai ir labiausiai yra paplitę britų salyne. Jiems priskirtini tokie alūs kaip Mild (švelnusis), Bitter (kartusis), Pale ale (šviesusis), Indian pale ale (IPA), Brown ale (Rudasis), Old ale (Senasis)Porter, Stout, Imperial Stout. Tai dažniausiai  nedidelio stiprumo (apytikriai 3-5 % ABV, neskaitant Imperial Stout, kurie gali būti ir 10 % ABV)), praktiškai neturintys angliarūgštės arba turintys jos labai mažai, alūs. Elių spalva gali varijuoti nuo šviesios gintarinės (biteriai, pale ale) iki juodos (porteriai ir stoutai). Skoniai taip pat gali būti labai skirtingi – nuo gaivios vaisingos paletės su išraiškingu apynių aromatu iki galingų salyklo, kavos, šokolado poskonių. Dažniausiai kiekvienas iš elių vadinami savo vardais, tačiau pabrėžtina, kad visi jie priklauso vienai šeimai.

Angliškieji eliai išplito ir Amerikoje, tačiau dėl vietinių produktų – salyklo, mielių, apynių - specifikos susiformavo atskiri elių porūšiai. Todėl, sakykim, amerikoniškasis IPA gal gerokai skirtis nuo angliškojo.

Atskirai paminėtini škotiškieji eliai, kurie dėl Škotijos vandens ir salyklo ypatybių, išsiskiria iš kitų britų salyno alų. Skiriami taip vadinamieji Scotch eliai ir Scottish eliai. Scottish dažniausiai būna šviesesnės spalvos, 3-5 % ABV stiprumo, panašūs į anglišką pale ale. Galima turbūt sakyti, kad tai yra angliškas elis verdamas Škotijoje. Tuomtarp Scotch eliai dėl specialaus salyklo paruošimo pasižymi sodria tamsia spalva, stiprumu nuo 6 % ABV, gana ryškiu tamsių salyklų aromatu. Kai kurie alūs gali būti net iki 8-9 laipsnių stiprumo.

Viršutinės fermentacijos alūs verdami ne tik angliškos tradicijos šalyse, bet ir žemyninėje Europoje. Dauguma belgiškų alų pagal fermentacijos pobūdį taip pat yra eliai, išskyrus lambikus, kurie verdami vien tik Pajottenland regione, Belgijoje, ir fermentuojasi natūraliai su mikroorganizmais, esančiais aplinkoje, papildomai mielių nededant.

Eliais turi būti vadinami ir vokiškieji viršutinės fermentacijos Altbier, Koelsch ir Gose, verdami atitinkamai Duesseldorfo, Koelno ir Leipzigo regionuose.

Lageriai

Kitas alaus stilius, skiriamas dėl fermentacijos – lageriai. Lageris kaip alaus stilius atsirado palyginti neseniai – 19 a. viduryje. Esminė lagerio ypatybė – lėtai žemoje temperatūroje  besifermentuojančios mielės. Lagerio fermentacijai, palyginus su eliu, reikalinga žemesnė (0-4 laipsnių C) temperatūra, todėl alus fermentuojasi laikomas rūsiuose. Iš čia ir kilo jo pavadinimas, mat “lager” vokiškai reiškia rūsį, saugyklą. Kaip matyti iš pavadinimo, lageris kaip rūšis pirmiausia atsirado Vokietijoje, kur angliškasis pale ale buvo bandomas gaminti lageriavimo metodu. Rezultatas pranoko visus lūkesčius – gautas šviesus, skaidrus, sausas ir “traškus” alus, kuris, nuolat tobulinamas, išplito visame pasaulyje.

Lagerio variacijų yra daug. Dabar jis ne tik šviesus, bet ir tamsus, gaminamas ir Amerikose, ir visoje Europoje, ir kituose žemynuose. Ryškiausi ir charakteringiausi šviesaus lagerio atstovai yra Plzeno pilsneris, Muenchener Helles (Miuncheno šviesusis) ir Dortmunder (Dortmund Export). Šios rūšys turėjo daugiausia įtakos lagerio vystymuisi pasaulyje.

Dortmunderiu gali būti laikomi praktiškai visi populiariausi masiškai gaminami šviesūs lageriai – Stella Artois, Heineken, Carlsberg, Tuborg, Amstel ir kiti. Tikro alaus mėgėjai, žinoma, pasakys, kad visa ši masinė produkcija nustekeno dortmunderio reputaciją, tačiau tuo pačiu tikrai neatsisakys karštą vasaros dieną pasimaloninti tikru vokišku masinės gamybos nesugadintu šviesiu Dortmundo alumi. O ką jau bekalbėti apie čekišką pilsnerį! Tai ko gero vienas iš puikiausių lagerių pavyzdžių, iš kitų išsiskiriantis nepakartojamu apyningu kartumu. Ne veltui čekai bando gauti jam geografinės kilmės apsaugą. Miuncheno šviesusis (helles) taip pat yra atskira gausi lagerio rūšis, nuo dortmunderio besiskirianti labiau išreikštu salyklo skoniu ir ne tokiu sausu ir “traškiu” kūnu. Miuncheno šviesieji labiau vyrauja Vokietijoje, tačiau yra padarę įtaką ir kitų šalių (pvz. Lietuvos) lagerių rinkoms.

Atskirai paminėtini šviesieji Vienos (austriškasis) lageris ir Amerikietiškasis lageris. Pirmasis pusbroliaujasi su Miuncheneriu, antrasis su Dortmunderiu.

Kalbant apie tamsų lagerį, pirmiausia paminėtini Miuncheno Dunkelis – tradicinis bavariškas tamsusis alus, Einbecko tradicinis bock’as, bavariškas doppelbockas, marzenas (kovo alus). Tamsių lagerių spalva vyrauja nuo tamsios gintarinės iki tamsios kavos ar šokolado spalvos, stiprumas taip pat yra aukštesnis nei vidutinis – dažniausiai 5,5-8 % ABV. Dar į tamsių lagerių šeimą įeina vokiški ir austriški Schwarzbier bei čekiški/slovakiški černe pivo (juodos spalvos, mažo/vidutinio stiprumo, skrudinto salyklo skonio).

Prie tamsių lagerių tiesiog būtina paminėti Baltijos porterį – tamsų stiprų alų, verdamą Baltijos jūros regione. Šio alaus tėvas yra angliškasis Imperial Stout arba Russian Imperial Stout, kuris buvo eksportuojamas iš Anglijos į Rusiją caro stalui. Vietiniams pabandžius išvirti tą alų regione paplitusiu lageriavimo metodu, buvo sukurtas Baltijos porteris – unikali alaus rūšis, kuria galim didžiuotis mes, lietuviai, ir mūsų kaimynai prie jūros. Baltijos porteris nusipelno atskiro straipsnio, tad apie jį vėliau.

Lambikai

Kaip jau minėta, lambikai verdami tik vienoje Belgijos dalyje, į pietus nuo Briuselio. Alus paveikiamas Senos slėniuose klaidžiojančiomis laukinėmis mielėmis, kurios suteikia gėrimui sausą, “vyningą” skonį su šiek tiek rūgštoku poskoniu. Lambiko rūšys – grynas lambikas (brandintas trejus metus), gueuze (jauno vienerių metų ir brandinto lambiko mišinys perėjęs antrinę fermentaciją), mars (silpnas lambikas išvirtas iš antro misos nutekinimo), faro (lambikas į kurį įdėta rudojo cukraus), vaisinis lambikas su vyšnių (kriek), aviečių (framboise) ir kitų vaisių skoniais.

______

Taigi tiek trumpai apie alaus stilius pagal fermentacijos pobūdį. Visus paminėtus alus mes sutiksime ir detaliau aptarsime, kai kalbėsime apie kitas galimas alaus klasifikacijas – pagal naudojamą salyklą, pagal stiprumą, ir svarbiausia – pagal regioninį/geografinį požymį. Alūs kaip ir visi maisto/gėrimo produktai pirmiausia atsipindi kraštų, iš kurių kilę, gamybos ir vartojimo specifiką, todėl ypatingai vienas nuo kito gali skirtis savo skoninėmis savybėmis, gamybos ir vartojimo tradicijomis ir papročiais. Geografinė klasifikacija, ko gero, geriausiai gali atspindėti alaus įvairovę ir leisti susidaryti vaizdą pasaulinę alų šeimą. Bet apie tai kitame straipsnyje.

Ps. Labai norėjosi kuo greičiau paskelbti straipsnį, kad galėtumėm aptart ir diskutuot visi kartu, tad jis kol kas be iliustracijų ir nuorodų. Straipsnį pildysim ir puošim eigoje, kaip sakoma. Prašom sakyt savo nuomones, kur suklysta, ką reikia papildyti, ir kokia turėtų būti geografinė klasifikacija, kurią, kaip sakiau, aprašysim vėliau. O galbūt kažkuriuos alus reikėtų aptarti atskirai?

Apie “Šnekučio” barų įkūrėją, aludarį iš Pasvalio Valentą Vaškevičių pasakojama naujo nemokamo leidinio   “Mano Aukštaitijos” rugpjūčio 1 d. numeryje. Linos Vyšniauskienės straipsnyje – plati aludario veikimo panorama – nuo badavimo prie Seimo ir trijų barų Pasvalyje iki genialios minties persieklti į Vilnių, kur jau netrūksta jo “skystos duonos” mėgėjų. Geraširdis ponas Valentas net ir sostinėjė pašnekina kiekvieną lankytoją, o kai kam ir pagal seną tradiciją ir į skolą duoda…

O štai ‘Lietuvos žinios” ir “Alfa” publikacijoje “Bendruomenė kovoja prieš aludarį ir girtuoklius” muša pavojaus varpais dėl alkoholizmus vulgaris Krinčino miestelyje prie Pasvalio.  Kadangi vietos Žaldokas  nusitaikė į pardavimų skatinimą tarp vietos gyventojų pagal formulę “nuo ankstaus ryto”, nuolatiniam girtavimui nepritariantys žadėjo jo įmonę… netgi išsprogdinti…

Kitoje šalies pusėje pamišęs / susilažinęs jaunas Veiviržėnų gyventojas alaus pirkti išsiruošė nuogas…

Tačiau, didieji aludariai bėdavoja – alaus šią vasarą parduodama mažiau, net 15 proc. mažiau parduota pilstomo alaus. Reportaže “Kalnapilio-Tauro” direktorius skundžiasi, kad alų dabar labiau  geria sėdėdami ant suoliuko, o ne bare. Dėl to gal kaltas rūkymo uždraudimas. O pats ką dėl to padarei, ponas Valdai – šįmet, ar tik ne plastmasinį 1,5 litro talpos bambalį.  Tiesa, mažiau alaus parduodama ir Anglijoje...

Pasaulio naujienose galite paskaityti apie alaus, ekonomikos ir gyvenimo santykį Belgijoje. Ir čia.

Pabaigai – nugirstas pokalbis, kaip be jo. Šį kartą, nugirstas, Slovakijoje.  “Ar žinote, kodėl alus tamsus, o jo puta – balta? … Tam, kad kvailiai žinotų, nuo kurio galo pradėti gerti!”.  Na zdravie!

]]> http://tikrasalus.wordpress.com/2008/08/13/spaudos-apzvalga-iii/feed/ 1 ciobiskis http://tikrasalus.wordpress.com/2008/08/11/vilkasales-alus/ http://tikrasalus.wordpress.com/2008/08/11/vilkasales-alus/#comments Mon, 11 Aug 2008 15:39:55 +0000 kontekstas http://tikrasalus.wordpress.com/?p=272 ]]> Ačiū draugams Ievai ir Mariui, kurie važiuodami iš Ignalinos, stabtelėjo Ignalinos-Molėtų kelyje, Mindūnuose, ir užėjo į pakelės užeigą, kurioje, anot Mariaus, “cepakai neblogi už 10 litų”. Užėję į smuklę ir pasistiprinę, draugai prisiminė mane, nuolankų Jūsų tarną, ir atvežė butelį “iš po” mineralinio, visą pilną kupiną Vilkasalės alaus, kuris keleivių džiaugsmui pilstomas užeigoje.

Atsilošėm mes su draugais pas mane sodelyje ant suoliuko ir pradėjom Vilkasalės alų skanauti. Alus visai gerai ištvėrė kelionę butelyje ir bagažinėje, tad pilamas į taurę dar smagiai putojo ir buvo maloniai vėsus. Tiesa, puta jau laikės neilgai, tačiau turiu įtarimą, kad ir ką tik iš čiaupo būdamas, jis dideliu putingumu nepasižymėtų. Ne tokio tipo alus, taip sakant.

Pirmas užuodžiamas Vilkasalės alučio aromatas – švelnus duonos, sumišęs su ajeru, kvapas. Skonyje jaučias ta pati duonutė, karamelinis salyklas, netgi šiokios tokios kavos užuominos (nu ir iš kur jos ten galėtų būt – skeptiškasis “aš” man suokia). Poskonyje – tolimi apyniai ir karamelė. Alaus spalva – tamsiai ruda, beveik juoda – retas reiškinys lietuviškų dunkelių scenoje.

Pasakysiu Jums, mielieji - su didžiausiu malonumu išgėrėm mes tą 1,5 l buteliuką iš po mineralinio. Vilkasalė man kuo geriausiai priminė čekišką “černe” arba austrišką “schwarzen” alų, nors už kai kuriuos užsienetiškus pusbrolius jis bene dvigubai stipresnis (6% ABV). Puikus lietuviško “juodo” pavyzdys, žodžiu. Kas važiuosit Molėtų-Ignalinos keliu, stabtelkit užeigoj, kur “cepakai neblogi už 10 litų”, visai netoli nuo Molėtų posūkio.

Džiugu, kad pietų Vokietijoj degustuodamas alų, jis nepamiršo mūsų, aprašė savo potyrius, kuriuos dabar ir publikuojame. Povilas žodžių į vatą nevynioja, rašo linksmai ir iš esmės, tad džiaugiamės jo tikro alaus atradimais.

Štai prašom.

_______

Atsisveikinamoji pietų Vokietijos alaus degustacija

Nesu didelis alaus ekspertas- tiesiog, šiaip kartais mėgstu išgerti… todėl šiandien siūlau mesti rimtą veidą į šoną ir alaus degustaciją apriboti grynai neprofesionaliais kriterijais.

Po viešėjimo pas uošvienę pietų Vokietijoje, Baden Wutenbergo regione, leaving parčiui (atsisveikinimo vakarėliui) draugų blogo “Tikras Alus” įkvėptas išsirinkau išbandyti man naujus alaus skonius. Paprastuoju būdu (kuo didesnė kaina ir kuo dailesnis butelis) pardoje išsirinkau penkių tipo gero alaus rūšių pavyzdžius: DAS ECHTE, DAS SCHWARZE, ALLGAUER BUBLE BIER, ROTHAUS HEFE WEIZEN ZAPFLE ir ALTENMUNSTER.

DAS SCHWARZE (juodasis) alus, nors atrodė labai tamsus, nebuvo tirštas ir sunkus, greičiau atvirkščiai – lengvas ir nestiprus (4,9%vol) su tvirtu degintos duonos skoniu,

DAS ECHTE (tikras) vienintelis buvo kažkiek panašus į lietuvišką “Švyturio ekstrą” maišytą su “Tauro tradiciniu”, gal todėl kažkokių ypatingų skonių ar pojūčių nesukėlė, tiesa pistelėjo į galvą labiau nei kiti, nes jo stiprumas 5,7%vol.

Beje, labai didelė atrakcija yra atidarinėti tokius alaus butelius, nes alaus gaziukas su dūmeliu pykšteli kaip šampanas,

Abi alaus rūšys yra gaminamos Štutgarte esančiame Schwaben Braeu bravore, kuris didžiuojasi savo belekiek metų senumu ir istorija. Daugiau informacijos galima rasti jų puslapyje www.schwabenbraeu.de

ALLGAUER BUBLE BIER (berniūkščio) alus rūgštaus- kiek neįprasto skonio. Gerai tiko prie vokiškų ant griliaus keptų riebių dešrų, bet šiaip nebuvo skanus. Jo stiprumas 5,5%vol.

ALTENMUNSTER alus kartaus prieskonio, bet skanus jau vien dėl to, kad iš labai gražaus butelio. Net parsivežėm juos tuščius namo. Žmona žvakėms pritaikys, ir puoš štai interjerą. Žiūrėsim ir smagu bus prisminti, kad alų taip kažkada skanavom. Stiprumas 4,9% vol.

Šios alaus rūšys gaminamos pietų Vokietijos ALLGAU srityje esančiame Allgaeuer Brauhaus bravore. Kaip vokiečiai juokauja, tai vieta, kur karvės gražesnės už moteris (ko gero, toks posakis tiktų ir apskritai visai Vokietijai- aut. pastaba). Daugiau informacijos apie jų gaminamus gaminius jų puslapyje www.allgaeuer-brauhaus.de

ROTHAUS alus daugiau mažiau paplitęs po Visą Vokietiją, tik va šį kartą išbandėme baltojo alaus HEFE WEIZEN ZAPFLE skonį. Visai nemėgstu baltojo alaus, nes kiek Lietuvoje teko bandyti, tiek kartų paleido vidurius (Povilai, ne pagal lietuvišką alų spręsk J – red. past.), tad ir po šio Vokiško varianto buvo kiek neramu, tiesa šį kartą viskas baigėsi laimingai. Alus turėjo Donaldo kramtuškės ir dantistų naudojamo eterio prieskonį, o boba ant alaus etiketės buvo žiauriai panaši į ry-ralio logotipo moterį. Alaus stiprumas 5,4% vol.

ROTHAUS alus gaminamas ir taip jau visa kuo (vyšnių tortu, degtine, mėsa, ledais) žymiame Švarcvalde, iš krištolinio vandens ištryškusio šaltinių kilometrinėse kalvose.

Apibendrindamas norėčiau pastebėti, kad toks degustavimas kokį patyrėme tą kartą prie stalo, buvo kartu ir labai malonus vakaro užsiėmimas, kurį neabejotinai pakartosiu dar ne kartą. Rekomenduoju tai pabandyti ir Jums, mieli blogo skaitytojai!

———

Many thanks and hip hip hooray to Paul Nevermind

Panašiai, kaip ir Dzūkijoje, visi apyniai prigijo, tačiau jau pirmą mėnesį Čekijos legionieriai Žateckij Zelionyj neatlaikė, netikėtai pasiligojo ir nudžiūvo. Gaila šio augalėlio, nes Žatec, Europoje labiau žinomas Saaz vardu, yra vienas iš “kilmingųjų” apynių ir alui suteikia ypač malonų skonį ir kvapą.

Pora kitų apynių taip pat jau buvo pradėję silpti, tad teko juos nupurkšti, ir tai panašu, padėjo jiems atsigauti.

Angliškieji Golden Tassels, žemaūgių apynių rūšis, pradžioje taip pat kėlė susirūpinimą, vis nenorėdamas augti, tačiau į vasaros antrą pusę, davus atramą, nenuorama pradėjo nedrąsiai aplink ją vyniotis, ir dabar jau yra beveik 30 cm aukščio. Galbūt vyšnaitės pavėsyje tiesiog trūksta saulės.

Tuo tarpu greta įsitaisiusiai Prima Dona viskas labai patiko, ir ši taip pat britiška žemaūgė rūšis, vystosi labai energingai – išskleidė daugiausia lapijos, net keleta stiebų ir jau praaugo mane (t.y. 2 metrus).

Marynka ir Fredos Taurieji vystosi labai vienodai, išleido po dvi-tris ataugas ir stiebiasi tik į viršų. Šios dvi rūšys paaugo aukščiausiai ir jau siekia kokius 2.5 metro.

Ukrainietis Aromat Polesyja auga kukliai, išleido ploną ūsą ir palypėjo tik keliasdešimt cm. Tikėkimės, kitais metais pasivys bendraamžius.